Kaip aš išėjau iš universiteto
Niekada nemaniau, kad dirbsiu Vilniuje, gyvenau sau Klaipėdoje ir lyg ir nesikundžiau. Bet po disertacijos apsigynimo pasiūlė padirbėti. Dar visokios peripetijos asmeniniam gyvenime, galvoju, pats laikas pakeist aplinką.
Gavau pradžioj vieną kursą.
Paskui gavau pusę etato ir kursų prsidėjo.
Paskui prisidėjo ir kolegų, kuriuos reikėjo pavaduoti dėl įvarių priežasčių, kursai.
Ką reiškia pavaduoti? Niekas gi neduoda paskaitų konspektų o jeigu ir duotų, negi stovesi, ir skaitysi svetimus konspektus. Vis tiek kursą ruošti reikia, o paruošti kursą yra titaniškas darbelis.
O čia tokie keli titaniški darbeliai išsyk.
Po pirmų metų, berods, tai buvo 2009 vasara, jaučiausi išsunktas iki paskutinio, kaip tyčia gavau nedidelę premiją per Poezijos pavasarį, kurią investavau į sanatoriją Birštone. Po vasaros viskas buvo gerai, tačiau po pusantro mėnesio darbo naujais mokslo metais jaučiausi taip, kaip po visų pirmų metų – nuovargis ir išsekimas grįžo dvigubai. Per savaitę turėjau ar ne tris paskaitas, dar kartais reikėdavo „ką nors“ perskaityti neakivaizdininkams.
Radijas virtuvėje kalbėjo tradicine rudenine tema – apie depresiją. Klausiausi požymių, lenkiau pirštus, ir nebuvo požymio, kuris netiktų. Ką labiausiai prisimenu, tai visišką nuovargį ir iš įtampos drebančias rankas, kažkokį neaiškų skausmą pilve vien pagalvojus apie darbą. Nenorėjau apie nieką galvoti, svajojau tik miegoti, kiek įmanoma ilgiau. Jaučiau sąžinės priekaištus, kad nesugebu deramai pasiruoši paskaitoms, bet joms pasiruošti - jokių šansų. Jeigu turi tris paskaitas per savaitę, tai kitai paskaitai turi daugiausia pusantros paros. O kur dar visokios neakivaizdinikų sesijos ir visokie darbeliai katedroje.
Atrodo, už pusę etato tada mokėjo 600 litų.
Ir man kirba įtarimas, kad panašius depresijos požymius jaučia nemaža dalis jaunų daktarų atėjusių dirbti į universitetą ir gavusių tokius krūvius. Tik aš nuėjau pas gydytoją, gavau nedarbingumo lapelį. Ką čia slėpti, vaistų taip pat. Pabandžiau juos dėl smalsumo, vėliau jau jų poveikio simptomus sužinodavau iš interneto, gydytoja pratęsdavo mano nedarbingumą. Vaikščiojau į baseiną, šokau tango. Niekaip nesugebėjau prisijaukinti minties, kad galiu grįžti ir dirbti tokiais krūviais.
Vieną vakarą nusprendęs pailsėti įsijungiau televizorių. Žmonės juk tam ir turi telikus, kad pailsėtų! Ten rodė reportažą tema, kuri buvo nuskambėjausi jau ir prieš mokslo metus. Kadangi reikia mokėti už mokslą, dalis studenčių tam užsidirbdamos vienaip ar kitaip pardavinėdamos savo kūną. Buvo minimas ir fakultetas, kuriame dirbau. Pati žinia lyg ir ne nauja. Tik pamąstymas apie ją – šiek tiek kitoj šviesoj. O pamąstymas mano buvo toks: štai susitinkame mes auditorijoje. Aš stoviu prieš auditoriją. Mane dulkina darbdavys, moka šie tiek virš šešių šimtų litų, kad aš kažką kalbėčiau studentams. Niekaip nejutau, kad administracijai būtų įdomu - ką ir kaip, svarbu, kad sutikčiau dar ką nors padėstyt už tą patį pusę etato. Ir tai užima visą mano laiką. Jokių kinų tetarų, net draugų. Štai stoviu aš prieš auditoriją. Dalį jos dulkina tiesiogiai. Kad jos užsidirbt pinigų ir sumokėtų už tai, kad aš neturiu laiko pasiruošti paskaitoms ir suteikčiau joms tai, už ką jos moka. Tai kur čia seksas? Seksas, t.y. malonumas tenka administracijai – studijų procesas vyksta, krepšeliai sukrenta, įmokos už studijas taip pat. O mes stovim vienas prieš kitą ir tylim. Nepradėsiu aš aiškinti, kad žinote, čia man reikia pavaduoti, bet nauji kursai, aš ne visai spėju pasiruošti, jau ir taip vos pastoviu ant kojų. Studentės man irgi nedrįs sakyti, kad aš šūdą malu, juolab, kad jos už tą š. moka pinigus, kurių joms ant lėkštutės niekas neatneša.
Kadangi apie tai nekalbėsiu, tai tiesiog parašiau pareiškimą. Grįžau semestro pabaigoj, sutvarkiau visus formalumus, studentai išlaikė egzaminus ir nunešiau pareiškimą vidurį mokslo metų. Fakulteto vadovas dar pakalbėjo, apie šviesias perspektyvas, krūvio mažinimą ir t.t. Pasakiau, kad dirbsiu, kai visa tai bus įgyvendinta. Pasakiau paprastą dalyką: nesvarbu, puse ar visu, ar pusantro etato aš čia dirbu, dabar aš tam skiriu visą laiką ir norėčiau gauti tiek, kad man užtektų sumokėti už šildymą, transportą, maistą. „Ir kiek gi Jums reiktų?“ – pasiteiravo vadovas. Pasakiau, kad maždaug tris kartus daugiau, negu dabar man mokama. „Ir tiek Jums užtenktų“, - nustebo pašnekovas. - „Man tai ne.“
Aš ir pats žinau, kad normaliam, oriam, kaip sakoma, gyvenimui to neužtektų, bet kam tas cinizmas?
Taip, su psichiatre aš gal kiek ir pasilengvinau, gal reikėjo sukandus dantis laukti semestro pabaigos. Bet kažkas kabojo ant siūlelio ir buvo baisoka. Bet kokiu atveju, grožio toje situacijoje nebuvo nei iš vienos, nei iš kitos pusės.
Vienas iš dažniausių klausimų, kurį išgirdau išeidamas, buvo: „Tai kur tu eisi?“ tai klausimas ne apie mano planus, tai retorinis klausimas, kuris reiškia uvineristetuose dirbančių žmonių užsisklendimą savo bare, atšokimą nuo neakademinio pasaulio, visišką savęs suvaržymą. Sunkiai įsivaizuodajama, kad daktaro laipsnį turintis žmogus galėtų būti tiesiog žurnalistas, redaktorius, vertėjas ir pan. Jis turi dėstyti arba / ir užsiimti moksliniu darbu.
Nežinojau, kur aš eisiu, jokių konkrečių pasiūlymų neturėjau, bet vos tik išėjau, jų atsirado. Toliau dirbu tai, ką noriu.
Ar kalbėti apie pinigus tikrai neoru? Nežinau. Nežinau ir to, ar kai tave dulkina, turi šypsotis ir sakyti: „Nieko tokio, būsiu orus.“
