Kaip aš erotinį romaną skaičiau

Šventės yra tas metas, kai iškiši galvą iš olos ir apsidairai, kuo chebra gyvena. Aplankai gimines, o ten ir teliką pažiūri. Bet šįsyk dar galvojau paskaityt erotinį romaną. Irgi norėdamas suprasti, ką čia taip visi perka ir skaito.

Taigi, į rankas pateko Alicia Gutje „Mėlynas rūkas“ I dalis (o tik po to sugalvojau tai, ką parašiau aukščiau).

Mergina iš Bostono atvaro į Niujorką, padaro karjerą, mes matome ją solidžios reklamos agentūros direktorės pavaduotojos padėjėjos poste. Bare pradeda flirtuoti su barmenu. Anotacijoje pasakyta, kad pagrindinės veikėjos nuotykiai vyks su juo. Bet. 60 psl., o pagrindinė veikėja (kažkur apie trisdešimt) vis dar svarsto, kodėl čia jai elektra vaikšto nuo to vaikino, kodėl ji apie jį galvoja, kodėl jai smagu apie jį galvoti, gauti iš jo esemeskes, kodėl viskas taip kažkaip keista.

74 psl. Ji dar savęs klausia, ar tarp mudviejų kas nors gali būti. Užknisa, nes aš jau skaitęs anotaciją. Ir žanras toks, kad tiek puslapių apie tai svarstant būtų įdomu, jeigu nieko nebūtų.

Tiek nusivaręs supranti, kad kol kas nieko neperskaitei. Nepasakysi, kad situacijos neįdomios, jų beveik nėra. Rimtų situacijų. Intrigos zero. Tik žanro lūkestis - na kada jie pasimylės? Ir kaip. (Man rūpi, kaip autorė aprašys).

Pagaliau jie susitaria dėl pirmo pasimatymo ir viltis manyje surusena. Bet štai jau ir 89 puslapis, bet pasimatymas dar neįvyko. Tempti gumą šiam žanrui būdinga, bet šiuo atveju įtariu, kad tai daroma specialiai taip nuobodžiai, kad galų gale vyksiančios erotinės scenos tame fone atrodytų wow! Patys personažai absoliučiai jokie, pilki kaip mano adidasai, gauti iš Kalėdų senio. Jie visiškai netraukia, nors rašytoja tikina, kad kūnai jų patrauklūs.

94 puslapyje pasimatymas jau vyksta, bet ji vis dar rimtai savęs klausia, kodėl jo prisilietimai ją taip veikia?

Nuostabiai atrodai, - sako jis. Čia nuostabi vieta, - sako ji jam apie pasimatymo vietą.

Ji labai graži, - ji padėkoja už rožę.

Ė, rašant romaną galima naudotis sinonimų žodynais! Ir šiaip visoje kalboje yra kažkas nepataisomai vaikiško. Blogąja prasme. "Skaudu girdėti, su kokia neapykantas Metas kalba apie savo mamą. Aš viską atiduočiau, kad pamatyčiau savąją." P. 97.

106 puslapyje jie jau grįžta po pasimatymo ir bučiuojas prie jos namų. Rašo, kad aistringai. Jo kišenėje suskamba telefonas. Jis atsiliepia.

Čia aš užverčiu knygą. Aistringai. Einu miegot taip ir nesupratęs nei knygos, nei jos pirkimo motyvų, nei sekso radęs. Ne ten ieškojau. Paguoda, kad aš nepirkau. Kitaip reikalaučiau grąžinti pinigus.

Kaip aš išėjau iš universiteto

Kaip aš išėjau iš universiteto

Niekada nemaniau, kad dirbsiu Vilniuje, gyvenau sau Klaipėdoje ir lyg ir nesikundžiau. Bet po disertacijos apsigynimo pasiūlė padirbėti. Dar visokios peripetijos asmeniniam gyvenime, galvoju, pats laikas pakeist aplinką. 

Gavau pradžioj vieną kursą. 

Paskui gavau pusę etato ir kursų prsidėjo. 

Paskui prisidėjo ir kolegų, kuriuos reikėjo pavaduoti dėl įvarių priežasčių, kursai.

Ką reiškia pavaduoti? Niekas gi neduoda paskaitų konspektų o jeigu ir duotų, negi stovesi, ir skaitysi svetimus konspektus. Vis tiek kursą ruošti reikia, o paruošti kursą yra titaniškas darbelis.

O čia tokie keli titaniški darbeliai išsyk.

Po pirmų metų, berods, tai buvo 2009 vasara, jaučiausi išsunktas iki paskutinio, kaip tyčia gavau nedidelę premiją per Poezijos pavasarį, kurią investavau į sanatoriją Birštone. Po vasaros viskas buvo gerai, tačiau po pusantro mėnesio darbo naujais mokslo metais jaučiausi taip, kaip po visų pirmų metų – nuovargis ir išsekimas grįžo dvigubai. Per savaitę turėjau ar ne tris paskaitas, dar kartais reikėdavo „ką nors“ perskaityti neakivaizdininkams. 

Radijas virtuvėje kalbėjo tradicine rudenine tema – apie depresiją. Klausiausi požymių, lenkiau pirštus, ir nebuvo požymio, kuris netiktų. Ką labiausiai prisimenu, tai visišką nuovargį ir iš įtampos drebančias rankas, kažkokį neaiškų skausmą pilve vien pagalvojus apie darbą. Nenorėjau apie nieką galvoti, svajojau tik miegoti, kiek įmanoma ilgiau. Jaučiau sąžinės priekaištus, kad nesugebu deramai pasiruoši paskaitoms, bet joms pasiruošti - jokių šansų. Jeigu turi tris paskaitas per savaitę, tai kitai paskaitai turi daugiausia pusantros paros. O kur dar visokios neakivaizdinikų sesijos ir visokie darbeliai katedroje.

Atrodo, už pusę etato tada mokėjo  600 litų. 

Ir man kirba įtarimas, kad panašius depresijos požymius jaučia nemaža dalis jaunų daktarų atėjusių dirbti į universitetą ir gavusių tokius krūvius. Tik aš nuėjau pas gydytoją, gavau nedarbingumo lapelį. Ką čia slėpti, vaistų taip pat. Pabandžiau juos dėl smalsumo, vėliau jau jų poveikio simptomus sužinodavau iš interneto, gydytoja pratęsdavo mano nedarbingumą. Vaikščiojau į baseiną, šokau tango. Niekaip nesugebėjau prisijaukinti minties, kad galiu grįžti ir dirbti tokiais krūviais. 

Vieną vakarą nusprendęs pailsėti įsijungiau televizorių. Žmonės juk tam ir turi telikus, kad pailsėtų! Ten rodė reportažą tema, kuri buvo nuskambėjausi jau ir prieš mokslo metus. Kadangi reikia mokėti už mokslą, dalis studenčių tam užsidirbdamos vienaip ar kitaip pardavinėdamos savo kūną. Buvo minimas ir fakultetas, kuriame dirbau. Pati žinia lyg ir ne nauja. Tik pamąstymas apie ją – šiek tiek kitoj šviesoj. O pamąstymas mano buvo toks: štai susitinkame mes auditorijoje. Aš stoviu prieš auditoriją. Mane dulkina darbdavys, moka šie tiek virš šešių šimtų litų, kad aš kažką kalbėčiau studentams. Niekaip nejutau, kad administracijai būtų įdomu - ką ir kaip, svarbu, kad sutikčiau dar ką nors padėstyt už tą patį pusę etato. Ir tai užima visą mano laiką. Jokių kinų tetarų, net draugų. Štai stoviu aš prieš auditoriją. Dalį jos dulkina tiesiogiai. Kad jos užsidirbt pinigų ir sumokėtų už tai, kad aš neturiu laiko pasiruošti paskaitoms ir suteikčiau joms tai, už ką jos moka. Tai kur čia seksas? Seksas, t.y. malonumas tenka administracijai – studijų procesas vyksta, krepšeliai sukrenta, įmokos už studijas taip pat. O mes stovim vienas prieš kitą ir tylim. Nepradėsiu aš aiškinti, kad žinote, čia man reikia pavaduoti, bet nauji kursai, aš ne visai spėju pasiruošti, jau ir taip vos pastoviu ant kojų. Studentės man irgi nedrįs sakyti, kad aš šūdą malu, juolab, kad jos už tą š. moka pinigus, kurių joms ant lėkštutės niekas neatneša. 

Kadangi apie tai nekalbėsiu, tai tiesiog parašiau pareiškimą. Grįžau semestro pabaigoj, sutvarkiau visus formalumus, studentai išlaikė egzaminus ir nunešiau pareiškimą vidurį mokslo metų. Fakulteto vadovas dar pakalbėjo, apie šviesias perspektyvas, krūvio mažinimą ir t.t. Pasakiau, kad dirbsiu, kai visa tai bus įgyvendinta. Pasakiau paprastą dalyką: nesvarbu, puse ar visu, ar pusantro etato aš čia dirbu, dabar aš tam skiriu visą laiką ir norėčiau gauti tiek, kad man užtektų sumokėti už šildymą, transportą, maistą. „Ir kiek gi Jums reiktų?“ – pasiteiravo vadovas. Pasakiau, kad maždaug tris kartus daugiau, negu dabar man mokama.  „Ir tiek Jums užtenktų“, - nustebo pašnekovas. - „Man tai ne.“

Aš ir pats žinau, kad normaliam, oriam, kaip sakoma, gyvenimui to neužtektų, bet kam tas cinizmas? 

Taip, su psichiatre aš gal kiek ir pasilengvinau, gal reikėjo sukandus dantis laukti semestro pabaigos. Bet kažkas kabojo ant siūlelio ir buvo baisoka. Bet kokiu atveju, grožio toje situacijoje nebuvo nei iš vienos, nei iš kitos pusės.  

 Vienas iš dažniausių klausimų, kurį išgirdau išeidamas, buvo: „Tai kur tu eisi?“ tai klausimas ne apie mano planus, tai retorinis klausimas, kuris reiškia uvineristetuose dirbančių žmonių užsisklendimą savo bare, atšokimą nuo neakademinio pasaulio, visišką savęs suvaržymą. Sunkiai įsivaizuodajama, kad daktaro laipsnį turintis žmogus galėtų būti tiesiog žurnalistas, redaktorius, vertėjas ir pan. Jis turi dėstyti arba / ir užsiimti moksliniu darbu.   

Nežinojau, kur aš eisiu, jokių konkrečių pasiūlymų neturėjau, bet vos tik išėjau, jų atsirado. Toliau dirbu tai, ką noriu.

Ar kalbėti apie pinigus tikrai neoru? Nežinau. Nežinau ir to, ar kai tave dulkina, turi šypsotis ir sakyti: „Nieko tokio, būsiu orus.“

Zalatoriaus nepramatymas:)

Šiandien dar kartą perskaičiau Alberto Zalatoriaus straipsnį "Smuikininkas Gariūnų turguje". Viskas tebegalioja. Praėjo daugiau negu 20 metų, o tai, ką rašo Ilzė Butkutė ar Mikas Vengris, vis dar tebeatrodo naujų laikų įžūlumas.
O štai 1993 m. diplomantams lituanistams Zalatorius kalbėjo:

Ir naivi Zalatoriaus straipsnio pabaiga: "Netikiu, kad mano kartai pavyks įveikti humanitarų drovumo ir jų nuvertinimo barjerą, bet jūs privalėsite jį įveikti. Tuo bent jau norėčiau tikėti. Su viltimi lenkiuosi jūsų jaunystei."

Turbūt būtų davęs ranką nukirsti, kad po dvidešimt metų to paties kartoti nereikės:)

Kartais nutinka viena kita recenzija. Kaip?

Iš to kas pasakyta ir kaip apskaičiuota, atrodo, kad rašyti recenzijas neįmanoma. Bet jų yra. Kokiu būdu?

„Naktiniame eksprese“ jau sakiau, kad grybai auga įvairiose terpėse. Yra terpių, kur vertingi grybai negali augti. Apie pačios kultūrinės terpės ypatumus gal dar parašysiu. Dabar tik pažiūrėkime, kaip ir kas toje terpėje pasirodo. Mūsų kultūrinės spaudos terpėje jau daug metų didžiąją dalį recenzijų užima studentų tekstai. Yra įdomių, bet vis tik dabar kalbame apie brandžią kritiką, su įdirbiu, su patirtimi. Dalis tekstų yra vyresniosios kartos kritikų, kurie jau pasitraukę iš aktyvaus profesinio gyvenimo. Yra ir proginių dabar aktyvių kritikų rašinių. Taigi recenzijų skiltys kultūrinėje spaudoje užpildomos.  

Geriausiai išmanau savo prisitaikymo mūsų literatūros kritikos terpėje ypatumus. Tad apie juos.

Pasitaiko, kartais parašau kokią recenziją. Tai, ką parašau, iš esmės yra kitų darbų sąskaita. Dieną mažiau buvau archyve, neperskaičiau vienos reikalingos knygos straipsniui, nepakalbinau dar vieno respondento, nuėjau į paskaitą ir ją perskaičiau neatnaujinęs... Konferencijose gali paskaityti kokį pranešimo juodraštį, recenzijoje bandai pašmaikštauti, pakalbėti apie autoriaus šukuoseną arba kaip ženkliškai tau į rankas papuolė ta knyga ir kas ką pasakė, kai sužinojo, kad skaitai tą knygą. Paskaitai pasiruoši ne iki galo ir bandysi išvažiuoti pakalbėdamas ne į temą, atpasakodamas tuos, kas rašė į temą, pasamprotaudamas apie orą, akademiniam žurnalui gali nusiųsti ne visai apgalvotą straipsnį, nes vis tiek praeis... Kitaip tariant, jei gali susitaikyti su didesniu ar mažesniu pachaltūrinimu, išgyveni. Jeigu ne, papildomų pinigų užsidirbi kitose sferose. Kaip atrodo tas mano išgyvenimas, parašysiu vėliau.

Parašau kartais, nes nenoriu galutinai susipykti su bičiuliais, o sudalyvauti knygos pristatyme yra tiesiog proga susitikti su senai matytais žmonėmis, parašau, nes knyga užkabino ir kaip tik kalba apie tai, ką šiuo metu galvoji (bet tokiu atveju ir yra svarbiau išsisakymas, o ne recenzavimas), nes jau esu skaitęs paskaitas, galvojęs, rašęs, ir iš esmės užtenka tik perskaityti naują knygą... O tokios aplinkybės pasitaiko vis rečiau. Bet mes turbūt pasigendam ne tokios proginės, atsitiktinės literatūros kritikos.

Aš nerašau dėl pinigų, bet pinigų man, mirtingajam, kartais prireikia. Mea culpa.

Gaila, nevedu dienoraščio, nežymiu, kiek laiko kokie darbai užėmė. Na, 2013 bent pusę metų vis dar dalyvavau projekte, finansuojamame iš, jeigu neklystu, ES fondų, bet 2014 m. nematyti panašių dalykų ir artėja išgyvenimas vietinio klimato sąlygomis.

Tikrai gailiuosi, kad nesirašau visų darbų, kuriuos dirbu, nes žmonės įtariai žiūri į mane, kai į pakvietimus susitikti atsakau, kad dirbu. Visi žmonės juk dirba. Na ką, užmeskim akį į 2014 m. planus, vien tai, ką tikrai reikės padaryti.

Metų pradžioje redagavau Sigito Gedos rinktinę Ugniabalsis Niekas. Ją sudariau, parašiau įvadą, bet, pasirodo, leidykla neturi korektorės (-iaus). Dvi savaites rankioju raideles, žiūriu tarpus, lyginu punktyrinių brūkšnių ilgį... Tada pasiruošimas kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimams, skambinėjimas leidykloms, kiti organizaciniai rūpesčiai. Tada reikia eiti į radiją, televiziją, kalbėti knygų mugėje – apie dvyliktuką ir apie instituto leidinius. Ir tai nėra nei mokslinė veikla, nei mokslo populiarinimas, už ją niekas nemoka ir į jokias ataskaitas to neįtrauksi, bet vis tiek mokslininkas ją turi vykdyti.

Balandžio mėnesį dalyvauju jaunųjų filologų konkurso komisijoje. Man skambina ir prašo vertinti literatūros kritikos darbus. Reikia juk su mokyklomis bendradarbiauti, jaunimas juk ateitis, ar ne?

Iki birželio turi išeiti interviu knyga apie sovietmečio literatūros lauką, vadovauju projektui, turiu parašyti straipsnį, sudaryti knygą. Taip pat turėsiu parašyti straipsnį sovietmečio žinynui ir greičiausiai skaityti pranešimą sovietmečio seminare. Vasarą bus tradicinės „Literatūros salos“, kur reikės padėti organizuoti ir greičiausiai skaityti pranešimą.

Vasarą juk turėtų kažkur būti ir atostogos, ar ne?

Bet jau rudeniui (atrodo, rugsėjui) Jūratė Sprindytė laukia mano straipsnio apie S. Gedą žurnalui Colloquia, o šiam numeriui norėtų, kad recenzuočiau T. Venclovos knygą. Colloquia yra Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriaus žurnalas, negražu atsisakyti.

Rudenį laukia straipsnis kolektyvinei monografijai. Monografija bus vienas iš bandymų iš naujo peržiūrėti sovietmečio literatūrą, naujas konceptualus požiūris, kuriam reikia labai daug darbo. Parašyti straipsnį reiškia: vaikščioti į archyvus, skaityti teoriją, jeigu reikia dėl tam tikrų detalių ieškoti žmonių ir jų klausinėti, ar jie prisimena, ar turi laiškų.

Lietuvos kultūros taryboje reikia skaityti paraiškas ir eiti į posėdžius, nes sutikau būti ekspertu. Sutikau, nes kolegos tikino, kad reikia. Kol kas nežinau, kiek mokės, atrodo, simboliškai.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžių neapmoka niekas, nes ten savo reikalus aptarinėjam, tik valdyba prisiima atsakomybę už visą valdomą RS turtą. Esu ten, nes palaikiau dabartinio RS pirmininko kandidatūrą, o palaikyti reikia juk ne tik žodžiais ir sėkmės palinkėjimu.

Laisvalaikiu žaidžiu kritiką, todėl jau dalyvavau Elenos Karnauskaitės knygos pristatyme, artėja Vilniaus knygų mugė, kur irgi keli renginiai, dar nežinau, kiek tiksliai. Po jos – Gintauto Dabrišiaus knygos pristatymas.

Pavasario semestre Vilniaus universitete skaitau vieną kursą. Ir seminarai su studentais.

Kadangi institute dirbu tik puse etato, dar rašau Modernaus meno centrui. Interneto puslapis irgi turi startuoti šiais metais (bijau tiksliau ką nors ir sakyti). Vis dar lieka daug tekstų neparašytų, daug iliustracijų nesurinktų.

Taip, dar ieškau naujo buto. Kartais vaikštau pas dantistę. Draugai klausia, kada alaus? O gal savaitgalį kur pavažiuojam? O kada atvažiuosi prie jūros?

Mano mama bijo man skambint, nes, sako ji, tu visada užsiėmęs.

Tai kodėl aš nerašau literatūros kritikos? Ar dėl to, kad mažai moka, ar dėl to, kad aš nemoku planuoti laiko, ar dėl to, kad aš nemoku gyventi, dar tiksliai nežinau. Žinau, kad dirbu man įdomų darbą, tik kartais tų įdomybių tiesiog per daug.

laisvojo kritiko apskaita

Tarkime, kad literatūros kritiką rašo akademinėmis pareigomis neapkrautas žmogus ir tai yra pagrindinis jo darbas. Visą laiką, kurio trūksta akademikui, jis gali skirti knygoms skaityti ir recenzijoms ar straipsniams rašyti. Pragyvenimui jam reikia tiek pat. 2 000 Lt? Gal galėtų išsiversti ir su 1 500?  Kaip kritikui šią sumą surinkti? Aritmetika. Parašyti 20 arba 15 tekstų po 100 Lt. Parašyti 10 ar 7–8 tekstus po 200 Lt. Parašyti keturis tekstus po 400–500 Lt. Kiek jis gali parašyti? Priklauso, kaip rašys. Sumodeliuokime tokį variantą, dėl kurio bent jau man neskaudėtų sąžinė. Kaip aš įsivaizduoju recenzijos rašymą?

Kritikas perskaito recenzuojamą knygą – gali užtekti vieno vakaro, gali reikėti dviejų dienų – nelygu knygos apimtis. Prisimena (geriausiu atveju) ankstesnes autoriaus knygas arba naujai jas perskaito. Autoriaus konteksto išmanymas – reikalinga recenzijos dalis. Kiek skirsit tam laiko? Atsižvelgiant į kūrybos apimtį ir kritiko apsiskaitymą, vienos dviejų dienų užtektų? Gerai, daugiau tikrai neturim. Reikia prisiminti, kas apie autorių buvo rašyta anksčiau, jo vertinimo tendencijos, jo vieta literatūros lauke. Galime ją nusakyti iš turimo bagažo, bet prisiminimas ir sukonkretinimas labai sveikas dalykas, rašau iš savo patirties ir rašau apie sąžiningą recenzijos rašymo būdą. Vadinasi, reikia nueiti į biblioteką arba namie iš prieinamų bibliografijos bazių (priklauso nuo to, apie kokios kartos autorių rašysime) susirinkti bent svarbiausią jo bibliografiją. Įgudus per pusdienį tikrai įmanoma. Perskaityti susirinktai informacijai? Dar pusdienio užteks? Priklauso nuo autoriaus recepcijos masto. Keturios penkios dienos jau suskaičiuotos. Gerai. Ar reikia dar kartą perskaityti recenzuojamą knygą? Bent perversti tas vietas, kurios pasirodė svarbios. Gal dar sugalvojote palyginti autorių su kitais lietuvių ar užsienio autoriais, o gal norite pasigilinti į recenzuojamos knygos žanro subtilybes, nes juk ne visų žanrų specialistas esate, o atsiras tikrai tokių žanrų, apie kuriuos būsite tik girdėję. Gal reiktų ir to žanro pavyzdžių paskaityti? Žinoma, kuria nors užsienio kalba. Nekalbėsiu apie tai, jeigu jums galvon šauna idėja grįžti prie kokių nors teorinių konceptų, kurie galbūt pasirodė vaisingi aptarti šią knygą. Pereikime prie teksto rašymo, redagavimo, korektūrų skaitymo. Jeigu atmintis nemeluoja,  prancūzų kritikas Sainte-Beuveʼas (taip, tas pats, kurio Marcelis Proustas nemėgo) turėjo sekretorių, kuris atnešdavo jam knygas iš bibliotekų, nunešdavo rankraščius į redakcijas, klausydavos jam balsu skaitomų recenzijų. Tiek to, internetas yra mūsų sekretorius. Gal ne toks mielas, bet bent toks. Ir Sainte-Beuveʼo tempas buvo viena recenzija per savaitę.

Taigi, jeigu nesame greitesni, labiau išsilavinę už prancūzų klasiką, būtų gerai, jeigu ir mums recenzijai užtektų savaitės. (O poilsio diena bus? O atostogos?)

Gerai, tarkim, čia idealiausias atvejis, kartais parašytume ir greičiau, bet kartais gal kur nors užstrigtume porą dienų ilgiau. Kad ir kaip žiūrėsi, savaitės vis tiek reikia. Aritmetika dabar labai paprasta: mėnuo turi keturias savaites, mėnesio pabaigoje mes norime turėti 1 000 Lt (keturios recenzijos po 250), mėnesio pabaigoj mums reikia 1 500 Lt (keturi tekstai po 375 Lt), neišsiverčiate per mėnesį be 2 000 Lt (4x500 Lt). O gal jūs rašote apžvalgas, knygų pristatymus? Tada tekstams nekeliame tokių reikalavimų, jie gali būti bendresnio pobūdžio, bet keturias knygas turėsite apžvelgti. Jas reikės perskaityti, apie jas reikės parašyti. Per dieną dvi knygos sunkiai, vis tik reikės keturių dienų. Geriausiu atveju. Jeigu niekas nesusirgs, jums nereikės eiti pas gydytoją arba į klasės tėvelių susirinkimą, neužgrius netikėti ir seniai nematyti bičiuliai, jeigu jums nedings internetas, nereikės kviesti santechniko, nereikės nešti dokumentų pasui pasikeisti, negalėsite nenueiti į gimtadienį ar giminaičio jubiliejų. O gal norėsite nueiti į teatrą arba kiną? O jeigu vaikas sakys, kad norėtų su jumis nueiti į baseiną arba pasivažinėti dviračiais? Penkios dienos ir savaitgalis. O tada viskas iš naujo. Ir taip be pertraukų?

O jeigu esate aktyvus kritikas, jus neišvengiamai angažuos visuomeninei veiklai. Kaip ekspertą kvies į įvairias komisijas (darbas kuriose nebūtinai apmokamas), galbūt jausite pareigą padėti ir profesinėje organizacijoje (Rašytojų, Vertėjų ar kokia kita sąjunga ar organizacija). Gal jums bus įdomu sudalyvauti ar bent jau nueiti į kokią konferenciją, tai juk irgi jūsų sritis? Tikrai yra konferencijų, į kurias reikia nueiti, ir konferencijų, į kurias nenueiti yra negražu. Negražu ir atsakyti, kai jus kviečia atvažiuoti į kokią mokyklą kaip kritiką ar kaip rašytoją – juk tai mūsų misija, mes juk rūpinamės jaunimu. Be to, reikia juk sekti ir kultūrinę spaudą, užmesti akį į bendresnius leidinius, kad jaustume visuomenės gyvenimo pulsą. O kaip pamirši klasiką, prie kurios reikia vis grįžti, atnaujinti savo santykį su tradicija, nes ne visiems juk užtenka mokykloje perskaityti Žemaitę arba Škėmą (perskaityti? Po vieną ar du programinius kūrinius?). Neblogai būtų sekti ir vertimus, domėtis užsienio literatūros tendencijomis ir skaityti bent pora užsienio kalbų, nepaleisti iš akiračio ir šiuolaikinės humanitarikos tendencijų. Juk negalime virti tik savo sultyse.

Nereikia pamiršti ir teatro, koncertų bei dailės parodų, o ir kino. Juk inteligentas turi žinoti, kas vyksta.

Dar kasdien reikia atsakyti į 5–10 laiškų dėl įvairių reikalų ir atsiliepti į kelis skambučius taip pat dėl reikalų. Atsisakęs dirbti nemokamai, kurį laiką jausite šiokį tokį diegulį kairėje krūtinės pusėje. Sutikęs dirbti nemokamai, pajusite galvos skausmą ir siaubą papilvėje, nes darbo kalendoriuje nėra nė vienos laisvos dienos bent jau per artimiausias savaites. Tai gali bent trumpam sustabdyti jūsų darbus, jums reikės susikaupti ir grįžti prie jų bent po pusvalandžio (turite laiko pasidaryti arbatos ir užkąsti). Panašių pašalinių efektų gali kilti, kai dėl jūsų (kaip jums atrodo) sąžiningos recenzijos redakcija gaus pasipiktinimo laišką, jums parašys tiesiogiai arba paskambins, mestelės repliką gatvėje arba literatūriniame renginyje, o gal nuskambės ir grasinimais teismu. Tokių pavyzdžių yra, bet nesiplėskime. Ir tai gali įvykti ne tik dėl kieno nors piktos valios, tolerancijos stygiaus ar susireikšminimo, bet gal ir jums neužteko laiko viską gerai apsvarstyti, pasverti, nes jau reikėjo atiduoti tekstą ir skubiai imtis kito. Po kai kurių reakcijų į jūsų rašinį galite užsinorėti pabėgioti parke, kad viską lengviau pamirštumėte, pakalbėti su draugais ir pasitikrinti, ar tikrai rimtai suklydote arba kaip nors kitaip susitvarkyti su tomis nemaloniomis emocijomis, kol neužsiauginsite tokios odos, dėl kurios jums nerūpės ne tik kieno nors nuomonė, bet ir pati literatūra. Ar įtraukėme šitai į darbo laiko apskaitą?

Tai kodėl nėra literatūros kritikos?

„Kodėl nėra kritikos?“ – klausia manęs Jolanta Kryževičienė laidoje „Naktinis ekspresas“. „Geros, argumentuotos, profesionalios“, – patikslina. Laidos laikas spaudė, o, be to, gyvas kalbėjimas praryja daug detalių, o joms išskleisti vis dėlto reikia erdvės. Todėl šis tekstas atsirado kaip pokalbio papildymas. Galų gale ir man įdomu, kaip čia yra, kad mane šaukia kritiku, o aš per metus parašau porą recenzijų, sudalyvauju kelių knygų pristatymuose. Galbūt bent iš dalies į tai atsakytų laiko ir gyvenimo aritmetika apskaita.

Labai rizikingai pareiškiau, kad literatūros mokslininkams literatūros kritika yra hobis. Aš taip manau, nes hobis juk yra ta veikla, kuria užsiiminėjame laisvalaikiu. Literatūros mokslininkai šiuolaikinei literatūrai, jeigu ji nėra tiesioginis tyrinėjimų objektas, dėmesį gali skirti po tiesioginių savo darbų, šeimyninių pareigų ir socialinių ryšių palaikymo – kaip ir visi kiti skaitytojai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius šiuo metu vykdo Sovietmečio tyrinėjimų programą. Tai yra pagrindinė skyriaus veikla, kurioje dalyvauja didžioji dauguma, o gal ir visi skyriaus mokslininkai. Kodėl sovietmečio literatūrą vis dar tyrinėja Šiuolaikinės literatūros skyriaus, anksčiau buvęs Tarybinės literatūros skyriumi, čia jau kita kalba, be to, institucijos korio lipdymo ir perlipdymo peripetijų aš ir neišmanau. Rašau apie tai, kas dabar yra.

Kol kas to pareiškimo dėl hobio nesigailiu. Manau, kad ir patys humanitariniai mokslai Lietuvoje balansuoja tarp hobio ir profesionalaus darbo, bet čia tema kitiems įrašams.

Rašau tai, nes manau, kad daug kas tiesiog nežino tikros situacijos ir turi nepagrįstų lūkesčių, keistą literatūros mokslininkų ir kritikų darbo įsivaizdavimą. Rašau tai ir sau, kad atsakyčiau į klausimą, kodėl aš pats per metus sukrapštau gal porą recenzijų ir sudalyvauju keleto knygų pristatymuose. O gal po šio rašymo galų gale aiškiau suvoksiu, kiek man reikia prašyti už savo darbą ir įgyti ryžto tokią kainodarą taikyti:)

Apie pinigus kalbėti nebūtinai yra geras tonas, daug ką darome ir padarome dėl kitokių priežasčių, dėl kitokių, pasakysiu bjauriai, kapitalo formų (draugystė, pareigos jausmas, įdomus naujos veiklos baras, galimas populiarumas, garbėtroška ar pan. Kaip rašo Kornelijus Platelis apie poetų varžytuves eilėraštyje „Olimpiniai metai“ „retas kuris netrokšta aplodismentų, / laurų, meilės laiškelių ar bent smulkių banknotų – / pergales reikia kažkaip juk artikuliuoti...“). Bet kai visai apie tai nekalbama, situacija tampa labai neapibrėžta, joje plevena dvasingumo kupinos intonacijos apie šiuolaikinių žmonių materializmą ir tikrųjų vertybių krizę. Pasiskundžia tie mokslininkai ir dėstytojai, bet gal jie nepakankami idealistai? Gal per daug gobšūs, o gal tiesiog tinginiai? Tad pakalbėsiu apie pinigus, nes apie kitus aspektus daug kas iškalbėta, daug kas pasakyta seniau ir tebegalioja (žr. V. Kukulo tekstą „Dešimt tezių, kurias turėtų patikrinti kritika“ jo knygoje Didžiadvasių žodžių eros pabaiga, 2004). Ir Jums spręsti, kiek tie pinigai susiję su tikrosiomis vertybėmis.

Du kritiko variantai. Visi čia minimi skaičiai paimti tik iš asmeninių duomenų, visi darbų tempai taip pat neišvengiamai patikrinti asmenine patirtimi ir jie nebūtinai turi sutapti su kitų mokslininkų ir kritikų skaičiais, darbų tempais ir tekstams keliamais reikalavimais.

Tarkime, kad literatūros kritika nėra tik hobis, nėra priešokiais atliekamas darbas. Žmogus gyvena šiuolaikine lietuvių (kalbame apie ją, ar ne?) literatūra. Kritika, kaip ir visa humanitarinė veikla, yra ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir hobis.

  

1.                  Tarkime, kad literatūros kritiką rašo literatūros mokslininkas, dirbantis kurioje nors institucijoje gaunantis atlyginimą, o jo interesų sritis yra ir šiuolaikinė literatūra, taigi įdirbis yra. Pagal dabartinę situaciją, literatūros kritika iš esmės nėra ta veikla, kurią jis gali įtraukti į savo metines ataskaitas, kuri džiugintų instituciją ir galėtų leisti parodyti Lietuvos mokslų tarybai, kad jos darbuotojai laiko veltui neleidžia. Literatūros kritikos rašymas yra kiekvieno mokslininko asmeninis reikalas, kuriam jis turi skirti savo laisvalaikį.

Mokslo darbuotojas (daktaro laipsnį turintis ir lektoriaus pareigas einantis dėstytojas – taip pat) gauna apie 1 300 Lt į rankas. Jeigu jis neturi paskolų, jeigu jis gyvena vienas, jeigu jis nepramogauja (nes neturi laiko), jeigu jis nevalgo kavinėse (laiko sutaupytų, bet pinigų prarastų), jeigu jo batai laiko („Poetai kaip ir kiti žmonės perka batus“, – tikina poetė Elena Karnauskaitė), kompiuteris patikimas, striukės nesuyra bent po poros sezonų, jeigu jis atsparus ligoms. Gerai, jeigu jis gali išsiversti be automobilio. Tuomet jis atlieka savo akademines pareigas ir jam dar lieka laiko, kurį nori skirti ne šeimai (nes jos neturi, jeigu turėtų, jam reikėtų daugiau uždirbti), ne draugams (nes jie seniai jį užmiršo, nes niekada neturi laiko su jais susitikti), o kritikos rašymui (nes jis jaučia ir pareigą, ir aistrą, ir negali tylėti, o susipykti su rašytojais nebijo). Kiek dienų nuo savo darbo jis galėtų nugvelbti? Iš penkių dvi? Jeigu aukoja savaitgalius, tai iš septynių tris? Kiek dienų reikia perskaityti recenzuojamai knygai? Išdėstysime prie kitos situacijos modeliavimo, dabar tarkime, kad per mėnesį jis turėtų šešias  laisvas dienas, per kurias parašytų vieną, geriausiu atveju du tekstus. Visus metus tokio tempo neišlaikytų, bet gal 15 tekstų susirinktų. Šioks toks indėlis į literatūros kritikos procesą. Priminsiu, čia jeigu jam užtenka 1 300 Lt per mėnesį, nes už tas 15 recenzijų jis gautų 1 500 Lt geriausiu atveju. Jeigu jam per mėnesį reikia dar uždirbti 300, 500, 700 Lt, atitinkamai jo laisvų dienų ir galimas indėlis į kritikos procesą mažėja. Be to, dirbantis kelis darbus (o šiandien joks mokslininkas nesėdi prie vienos knygos bent jau porą metų, jis visuomet dalyvauja ne viename projekte), šokinėjantis nuo vieno prie antro, nuo antro prie trečio, vargu ar norės šokti ir ant ketvirto. Vėl mažėja solidesnio kritikos derliaus galimybė. Jeigu mokslininkui striuka su laiku, pamodeliuokime situaciją, kad literatūros kritiko pragyvenimo šaltinis yra jo tekstai ir visą savo laiką jis gali skirti recenzijoms ir straipsniams rašyti.

Rūkas

Rūkas

Nuo žodžių dūzgesio pavargęs, nuo žmonių,

baltais tarpumiškiais į Šventąją einu.

Nuo juodo ritmo, nuo tuštybės apkvaitau,

priprast bandžiau, tačiau nepripratau.

Girdžiu žuvėdrų aimaną rūkuos,

žvelgiu aplink, bet nematau, matyt, sukuos

kaip kambarinis augalas sniegynų dusuly,

matyt, Šventoji, kaip ir vasara, toli.

Mane aplenkęs, vos įžiūrimu taku

šuva šuoliuoja, springdamas rūku.

Algimantas Mikuta, Apuoko valanda, 1984.

Kad ir pakylėtas, ir šiandien galbūt su kiek perdėta poza eilėraštis, bet vis tiek gražu man, ypač pabaiga. Ir tikra, pasakysiu nevegdamas patoso.

Kadangi pradėsiu čia rašyti apie literatūros kritiką, tai rūku springstantis šuo - pats tas. Kažkada rašiau apie šuniškas literatūros kritikos dienas.

 Tada galvojau, kad turi kažkas keistis, kažkas ir pasikeitė gyvenime ir darbuose. Gal taip bus ir dabar. Bet neužmiršti, kad viskas yra rūkų rūkas. Ir nesisieloti dėl to.