Kartais nutinka viena kita recenzija. Kaip?

Iš to kas pasakyta ir kaip apskaičiuota, atrodo, kad rašyti recenzijas neįmanoma. Bet jų yra. Kokiu būdu?

„Naktiniame eksprese“ jau sakiau, kad grybai auga įvairiose terpėse. Yra terpių, kur vertingi grybai negali augti. Apie pačios kultūrinės terpės ypatumus gal dar parašysiu. Dabar tik pažiūrėkime, kaip ir kas toje terpėje pasirodo. Mūsų kultūrinės spaudos terpėje jau daug metų didžiąją dalį recenzijų užima studentų tekstai. Yra įdomių, bet vis tik dabar kalbame apie brandžią kritiką, su įdirbiu, su patirtimi. Dalis tekstų yra vyresniosios kartos kritikų, kurie jau pasitraukę iš aktyvaus profesinio gyvenimo. Yra ir proginių dabar aktyvių kritikų rašinių. Taigi recenzijų skiltys kultūrinėje spaudoje užpildomos.  

Geriausiai išmanau savo prisitaikymo mūsų literatūros kritikos terpėje ypatumus. Tad apie juos.

Pasitaiko, kartais parašau kokią recenziją. Tai, ką parašau, iš esmės yra kitų darbų sąskaita. Dieną mažiau buvau archyve, neperskaičiau vienos reikalingos knygos straipsniui, nepakalbinau dar vieno respondento, nuėjau į paskaitą ir ją perskaičiau neatnaujinęs... Konferencijose gali paskaityti kokį pranešimo juodraštį, recenzijoje bandai pašmaikštauti, pakalbėti apie autoriaus šukuoseną arba kaip ženkliškai tau į rankas papuolė ta knyga ir kas ką pasakė, kai sužinojo, kad skaitai tą knygą. Paskaitai pasiruoši ne iki galo ir bandysi išvažiuoti pakalbėdamas ne į temą, atpasakodamas tuos, kas rašė į temą, pasamprotaudamas apie orą, akademiniam žurnalui gali nusiųsti ne visai apgalvotą straipsnį, nes vis tiek praeis... Kitaip tariant, jei gali susitaikyti su didesniu ar mažesniu pachaltūrinimu, išgyveni. Jeigu ne, papildomų pinigų užsidirbi kitose sferose. Kaip atrodo tas mano išgyvenimas, parašysiu vėliau.

Parašau kartais, nes nenoriu galutinai susipykti su bičiuliais, o sudalyvauti knygos pristatyme yra tiesiog proga susitikti su senai matytais žmonėmis, parašau, nes knyga užkabino ir kaip tik kalba apie tai, ką šiuo metu galvoji (bet tokiu atveju ir yra svarbiau išsisakymas, o ne recenzavimas), nes jau esu skaitęs paskaitas, galvojęs, rašęs, ir iš esmės užtenka tik perskaityti naują knygą... O tokios aplinkybės pasitaiko vis rečiau. Bet mes turbūt pasigendam ne tokios proginės, atsitiktinės literatūros kritikos.

Aš nerašau dėl pinigų, bet pinigų man, mirtingajam, kartais prireikia. Mea culpa.

Gaila, nevedu dienoraščio, nežymiu, kiek laiko kokie darbai užėmė. Na, 2013 bent pusę metų vis dar dalyvavau projekte, finansuojamame iš, jeigu neklystu, ES fondų, bet 2014 m. nematyti panašių dalykų ir artėja išgyvenimas vietinio klimato sąlygomis.

Tikrai gailiuosi, kad nesirašau visų darbų, kuriuos dirbu, nes žmonės įtariai žiūri į mane, kai į pakvietimus susitikti atsakau, kad dirbu. Visi žmonės juk dirba. Na ką, užmeskim akį į 2014 m. planus, vien tai, ką tikrai reikės padaryti.

Metų pradžioje redagavau Sigito Gedos rinktinę Ugniabalsis Niekas. Ją sudariau, parašiau įvadą, bet, pasirodo, leidykla neturi korektorės (-iaus). Dvi savaites rankioju raideles, žiūriu tarpus, lyginu punktyrinių brūkšnių ilgį... Tada pasiruošimas kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimams, skambinėjimas leidykloms, kiti organizaciniai rūpesčiai. Tada reikia eiti į radiją, televiziją, kalbėti knygų mugėje – apie dvyliktuką ir apie instituto leidinius. Ir tai nėra nei mokslinė veikla, nei mokslo populiarinimas, už ją niekas nemoka ir į jokias ataskaitas to neįtrauksi, bet vis tiek mokslininkas ją turi vykdyti.

Balandžio mėnesį dalyvauju jaunųjų filologų konkurso komisijoje. Man skambina ir prašo vertinti literatūros kritikos darbus. Reikia juk su mokyklomis bendradarbiauti, jaunimas juk ateitis, ar ne?

Iki birželio turi išeiti interviu knyga apie sovietmečio literatūros lauką, vadovauju projektui, turiu parašyti straipsnį, sudaryti knygą. Taip pat turėsiu parašyti straipsnį sovietmečio žinynui ir greičiausiai skaityti pranešimą sovietmečio seminare. Vasarą bus tradicinės „Literatūros salos“, kur reikės padėti organizuoti ir greičiausiai skaityti pranešimą.

Vasarą juk turėtų kažkur būti ir atostogos, ar ne?

Bet jau rudeniui (atrodo, rugsėjui) Jūratė Sprindytė laukia mano straipsnio apie S. Gedą žurnalui Colloquia, o šiam numeriui norėtų, kad recenzuočiau T. Venclovos knygą. Colloquia yra Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriaus žurnalas, negražu atsisakyti.

Rudenį laukia straipsnis kolektyvinei monografijai. Monografija bus vienas iš bandymų iš naujo peržiūrėti sovietmečio literatūrą, naujas konceptualus požiūris, kuriam reikia labai daug darbo. Parašyti straipsnį reiškia: vaikščioti į archyvus, skaityti teoriją, jeigu reikia dėl tam tikrų detalių ieškoti žmonių ir jų klausinėti, ar jie prisimena, ar turi laiškų.

Lietuvos kultūros taryboje reikia skaityti paraiškas ir eiti į posėdžius, nes sutikau būti ekspertu. Sutikau, nes kolegos tikino, kad reikia. Kol kas nežinau, kiek mokės, atrodo, simboliškai.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžių neapmoka niekas, nes ten savo reikalus aptarinėjam, tik valdyba prisiima atsakomybę už visą valdomą RS turtą. Esu ten, nes palaikiau dabartinio RS pirmininko kandidatūrą, o palaikyti reikia juk ne tik žodžiais ir sėkmės palinkėjimu.

Laisvalaikiu žaidžiu kritiką, todėl jau dalyvavau Elenos Karnauskaitės knygos pristatyme, artėja Vilniaus knygų mugė, kur irgi keli renginiai, dar nežinau, kiek tiksliai. Po jos – Gintauto Dabrišiaus knygos pristatymas.

Pavasario semestre Vilniaus universitete skaitau vieną kursą. Ir seminarai su studentais.

Kadangi institute dirbu tik puse etato, dar rašau Modernaus meno centrui. Interneto puslapis irgi turi startuoti šiais metais (bijau tiksliau ką nors ir sakyti). Vis dar lieka daug tekstų neparašytų, daug iliustracijų nesurinktų.

Taip, dar ieškau naujo buto. Kartais vaikštau pas dantistę. Draugai klausia, kada alaus? O gal savaitgalį kur pavažiuojam? O kada atvažiuosi prie jūros?

Mano mama bijo man skambint, nes, sako ji, tu visada užsiėmęs.

Tai kodėl aš nerašau literatūros kritikos? Ar dėl to, kad mažai moka, ar dėl to, kad aš nemoku planuoti laiko, ar dėl to, kad aš nemoku gyventi, dar tiksliai nežinau. Žinau, kad dirbu man įdomų darbą, tik kartais tų įdomybių tiesiog per daug.