Tarkime,
kad literatūros kritiką rašo akademinėmis pareigomis neapkrautas žmogus ir tai
yra pagrindinis jo darbas. Visą laiką, kurio trūksta akademikui, jis gali
skirti knygoms skaityti ir recenzijoms ar straipsniams rašyti. Pragyvenimui jam
reikia tiek pat. 2 000 Lt? Gal galėtų išsiversti ir su 1 500? Kaip kritikui šią sumą surinkti? Aritmetika.
Parašyti 20 arba 15 tekstų po 100 Lt. Parašyti 10 ar 7–8 tekstus po 200 Lt.
Parašyti keturis tekstus po 400–500 Lt. Kiek jis gali parašyti? Priklauso, kaip
rašys. Sumodeliuokime tokį variantą, dėl kurio bent jau man neskaudėtų sąžinė.
Kaip aš įsivaizduoju recenzijos rašymą?
Kritikas perskaito recenzuojamą knygą – gali užtekti vieno vakaro, gali
reikėti dviejų dienų – nelygu knygos apimtis. Prisimena (geriausiu atveju)
ankstesnes autoriaus knygas arba naujai jas perskaito. Autoriaus konteksto
išmanymas – reikalinga recenzijos dalis. Kiek skirsit tam laiko? Atsižvelgiant
į kūrybos apimtį ir kritiko apsiskaitymą, vienos dviejų dienų užtektų? Gerai,
daugiau tikrai neturim. Reikia prisiminti, kas apie autorių buvo rašyta
anksčiau, jo vertinimo tendencijos, jo vieta literatūros lauke. Galime ją
nusakyti iš turimo bagažo, bet prisiminimas ir sukonkretinimas labai sveikas
dalykas, rašau iš savo patirties ir rašau apie sąžiningą recenzijos rašymo
būdą. Vadinasi, reikia nueiti į biblioteką arba namie iš prieinamų
bibliografijos bazių (priklauso nuo to, apie kokios kartos autorių rašysime)
susirinkti bent svarbiausią jo bibliografiją. Įgudus per pusdienį tikrai įmanoma.
Perskaityti susirinktai informacijai? Dar pusdienio užteks? Priklauso nuo
autoriaus recepcijos masto. Keturios penkios dienos jau suskaičiuotos. Gerai.
Ar reikia dar kartą perskaityti recenzuojamą knygą? Bent perversti tas vietas,
kurios pasirodė svarbios. Gal dar sugalvojote palyginti autorių su kitais
lietuvių ar užsienio autoriais, o gal norite pasigilinti į recenzuojamos knygos
žanro subtilybes, nes juk ne visų žanrų specialistas esate, o atsiras tikrai
tokių žanrų, apie kuriuos būsite tik girdėję. Gal reiktų ir to žanro pavyzdžių
paskaityti? Žinoma, kuria nors užsienio kalba. Nekalbėsiu apie tai, jeigu jums
galvon šauna idėja grįžti prie kokių nors teorinių konceptų, kurie galbūt
pasirodė vaisingi aptarti šią knygą. Pereikime prie teksto rašymo, redagavimo,
korektūrų skaitymo. Jeigu atmintis nemeluoja,
prancūzų kritikas Sainte-Beuveʼas (taip, tas pats, kurio Marcelis
Proustas nemėgo) turėjo sekretorių, kuris atnešdavo jam knygas iš bibliotekų,
nunešdavo rankraščius į redakcijas, klausydavos jam balsu skaitomų recenzijų.
Tiek to, internetas yra mūsų sekretorius. Gal ne toks mielas, bet bent toks. Ir
Sainte-Beuveʼo tempas buvo viena recenzija per savaitę.
Taigi, jeigu nesame greitesni, labiau išsilavinę už prancūzų klasiką, būtų
gerai, jeigu ir mums recenzijai užtektų savaitės. (O poilsio diena bus? O
atostogos?)
Gerai, tarkim, čia idealiausias atvejis, kartais parašytume ir greičiau,
bet kartais gal kur nors užstrigtume porą dienų ilgiau. Kad ir kaip žiūrėsi,
savaitės vis tiek reikia. Aritmetika dabar labai paprasta: mėnuo turi keturias
savaites, mėnesio pabaigoje mes norime turėti 1 000 Lt (keturios recenzijos po
250), mėnesio pabaigoj mums reikia 1 500 Lt (keturi tekstai po 375 Lt), neišsiverčiate
per mėnesį be 2 000 Lt (4x500 Lt). O gal jūs rašote apžvalgas, knygų
pristatymus? Tada tekstams nekeliame tokių reikalavimų, jie gali būti
bendresnio pobūdžio, bet keturias knygas turėsite apžvelgti. Jas reikės
perskaityti, apie jas reikės parašyti. Per dieną dvi knygos sunkiai, vis tik
reikės keturių dienų. Geriausiu atveju. Jeigu niekas nesusirgs, jums nereikės
eiti pas gydytoją arba į klasės tėvelių susirinkimą, neužgrius netikėti ir
seniai nematyti bičiuliai, jeigu jums nedings internetas, nereikės kviesti
santechniko, nereikės nešti dokumentų pasui pasikeisti, negalėsite nenueiti į
gimtadienį ar giminaičio jubiliejų. O gal norėsite nueiti į teatrą arba kiną? O
jeigu vaikas sakys, kad norėtų su jumis nueiti į baseiną arba pasivažinėti
dviračiais? Penkios dienos ir savaitgalis. O tada viskas iš naujo. Ir taip be
pertraukų?
O jeigu esate aktyvus kritikas, jus neišvengiamai angažuos visuomeninei
veiklai. Kaip ekspertą kvies į įvairias komisijas (darbas kuriose nebūtinai
apmokamas), galbūt jausite pareigą padėti ir profesinėje organizacijoje
(Rašytojų, Vertėjų ar kokia kita sąjunga ar organizacija). Gal jums bus įdomu
sudalyvauti ar bent jau nueiti į kokią konferenciją, tai juk irgi jūsų sritis?
Tikrai yra konferencijų, į kurias reikia nueiti, ir konferencijų,
į kurias nenueiti yra negražu. Negražu ir atsakyti, kai jus kviečia atvažiuoti
į kokią mokyklą kaip kritiką ar kaip rašytoją – juk tai mūsų misija, mes juk
rūpinamės jaunimu. Be to, reikia juk sekti ir kultūrinę spaudą, užmesti akį į
bendresnius leidinius, kad jaustume visuomenės gyvenimo pulsą. O kaip pamirši
klasiką, prie kurios reikia vis grįžti, atnaujinti savo santykį su tradicija,
nes ne visiems juk užtenka mokykloje perskaityti Žemaitę arba Škėmą
(perskaityti? Po vieną ar du programinius kūrinius?). Neblogai būtų sekti ir
vertimus, domėtis užsienio literatūros tendencijomis ir skaityti bent pora
užsienio kalbų, nepaleisti iš akiračio ir šiuolaikinės humanitarikos
tendencijų. Juk negalime virti tik savo sultyse.
Nereikia pamiršti ir teatro,
koncertų bei dailės parodų, o ir kino. Juk inteligentas turi žinoti, kas
vyksta.
Dar kasdien reikia atsakyti į 5–10
laiškų dėl įvairių reikalų ir atsiliepti į kelis skambučius taip pat dėl
reikalų. Atsisakęs dirbti nemokamai, kurį laiką jausite šiokį tokį diegulį
kairėje krūtinės pusėje. Sutikęs dirbti nemokamai, pajusite galvos skausmą ir
siaubą papilvėje, nes darbo kalendoriuje nėra nė vienos laisvos dienos bent jau
per artimiausias savaites. Tai gali bent trumpam sustabdyti jūsų darbus, jums
reikės susikaupti ir grįžti prie jų bent po pusvalandžio (turite laiko
pasidaryti arbatos ir užkąsti). Panašių pašalinių efektų gali kilti, kai dėl
jūsų (kaip jums atrodo) sąžiningos recenzijos redakcija gaus pasipiktinimo
laišką, jums parašys tiesiogiai arba paskambins, mestelės repliką gatvėje arba
literatūriniame renginyje, o gal nuskambės ir grasinimais teismu. Tokių
pavyzdžių yra, bet nesiplėskime. Ir tai gali įvykti ne tik dėl kieno nors
piktos valios, tolerancijos stygiaus ar susireikšminimo, bet gal ir jums neužteko
laiko viską gerai apsvarstyti, pasverti, nes jau reikėjo atiduoti tekstą ir
skubiai imtis kito. Po kai kurių reakcijų į jūsų rašinį galite užsinorėti
pabėgioti parke, kad viską lengviau pamirštumėte, pakalbėti su draugais ir
pasitikrinti, ar tikrai rimtai suklydote arba kaip nors kitaip susitvarkyti su tomis
nemaloniomis emocijomis, kol neužsiauginsite tokios odos, dėl kurios jums
nerūpės ne tik kieno nors nuomonė, bet ir pati literatūra. Ar įtraukėme šitai į
darbo laiko apskaitą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą