Rūkas

Rūkas

Nuo žodžių dūzgesio pavargęs, nuo žmonių,

baltais tarpumiškiais į Šventąją einu.

Nuo juodo ritmo, nuo tuštybės apkvaitau,

priprast bandžiau, tačiau nepripratau.

Girdžiu žuvėdrų aimaną rūkuos,

žvelgiu aplink, bet nematau, matyt, sukuos

kaip kambarinis augalas sniegynų dusuly,

matyt, Šventoji, kaip ir vasara, toli.

Mane aplenkęs, vos įžiūrimu taku

šuva šuoliuoja, springdamas rūku.

Algimantas Mikuta, Apuoko valanda, 1984.

Kad ir pakylėtas, ir šiandien galbūt su kiek perdėta poza eilėraštis, bet vis tiek gražu man, ypač pabaiga. Ir tikra, pasakysiu nevegdamas patoso.

Kadangi pradėsiu čia rašyti apie literatūros kritiką, tai rūku springstantis šuo - pats tas. Kažkada rašiau apie šuniškas literatūros kritikos dienas.

 Tada galvojau, kad turi kažkas keistis, kažkas ir pasikeitė gyvenime ir darbuose. Gal taip bus ir dabar. Bet neužmiršti, kad viskas yra rūkų rūkas. Ir nesisieloti dėl to.