„Kodėl nėra kritikos?“ – klausia manęs Jolanta Kryževičienė laidoje
„Naktinis ekspresas“. „Geros, argumentuotos, profesionalios“, – patikslina.
Laidos laikas spaudė, o, be to, gyvas kalbėjimas praryja daug detalių, o joms
išskleisti vis dėlto reikia erdvės. Todėl šis tekstas atsirado kaip pokalbio
papildymas. Galų gale ir man įdomu, kaip čia yra, kad mane
šaukia kritiku, o aš per metus parašau porą recenzijų, sudalyvauju kelių knygų
pristatymuose. Galbūt bent iš dalies į tai atsakytų laiko ir gyvenimo aritmetika
apskaita.
Labai rizikingai pareiškiau, kad literatūros mokslininkams literatūros
kritika yra hobis. Aš taip manau, nes hobis juk yra ta veikla, kuria
užsiiminėjame laisvalaikiu. Literatūros mokslininkai šiuolaikinei literatūrai, jeigu
ji nėra tiesioginis tyrinėjimų objektas, dėmesį gali skirti po tiesioginių savo
darbų, šeimyninių pareigų ir socialinių ryšių palaikymo – kaip ir visi kiti
skaitytojai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės
literatūros skyrius šiuo metu vykdo Sovietmečio tyrinėjimų programą. Tai yra
pagrindinė skyriaus veikla, kurioje dalyvauja didžioji dauguma, o gal ir visi
skyriaus mokslininkai. Kodėl sovietmečio literatūrą vis dar tyrinėja
Šiuolaikinės literatūros skyriaus, anksčiau buvęs Tarybinės literatūros skyriumi,
čia jau kita kalba, be to, institucijos korio lipdymo ir perlipdymo peripetijų
aš ir neišmanau. Rašau apie tai, kas dabar yra.
Kol kas to pareiškimo dėl hobio nesigailiu. Manau, kad ir patys
humanitariniai mokslai Lietuvoje balansuoja tarp hobio ir profesionalaus darbo,
bet čia tema kitiems įrašams.
Rašau tai, nes manau, kad daug kas tiesiog nežino tikros situacijos ir
turi nepagrįstų lūkesčių, keistą literatūros mokslininkų ir kritikų darbo
įsivaizdavimą. Rašau tai ir sau, kad atsakyčiau į klausimą, kodėl aš pats per
metus sukrapštau gal porą recenzijų ir sudalyvauju keleto knygų pristatymuose.
O gal po šio rašymo galų gale aiškiau suvoksiu, kiek man reikia prašyti už savo
darbą ir įgyti ryžto tokią kainodarą taikyti:)
Apie pinigus kalbėti nebūtinai yra geras tonas, daug ką darome ir
padarome dėl kitokių priežasčių, dėl kitokių, pasakysiu bjauriai, kapitalo
formų (draugystė, pareigos jausmas, įdomus naujos veiklos baras, galimas
populiarumas, garbėtroška ar pan. Kaip rašo Kornelijus Platelis apie poetų
varžytuves eilėraštyje „Olimpiniai metai“ „retas kuris netrokšta aplodismentų,
/ laurų, meilės laiškelių ar bent smulkių banknotų – / pergales reikia kažkaip
juk artikuliuoti...“). Bet kai visai apie tai nekalbama, situacija tampa labai
neapibrėžta, joje plevena dvasingumo kupinos intonacijos apie šiuolaikinių
žmonių materializmą ir tikrųjų vertybių krizę. Pasiskundžia tie mokslininkai ir
dėstytojai, bet gal jie nepakankami idealistai? Gal per daug gobšūs, o gal
tiesiog tinginiai? Tad pakalbėsiu apie pinigus, nes apie kitus aspektus daug
kas iškalbėta, daug kas pasakyta seniau ir tebegalioja (žr. V. Kukulo tekstą
„Dešimt tezių, kurias turėtų patikrinti kritika“ jo knygoje Didžiadvasių žodžių eros pabaiga, 2004).
Ir Jums spręsti, kiek tie pinigai susiję su tikrosiomis vertybėmis.
Du kritiko variantai. Visi čia minimi skaičiai paimti tik iš asmeninių
duomenų, visi darbų tempai taip pat neišvengiamai patikrinti asmenine patirtimi
ir jie nebūtinai turi sutapti su kitų mokslininkų ir kritikų skaičiais, darbų
tempais ir tekstams keliamais reikalavimais.
Tarkime, kad literatūros kritika nėra tik hobis, nėra priešokiais
atliekamas darbas. Žmogus gyvena šiuolaikine lietuvių (kalbame apie ją, ar ne?)
literatūra. Kritika, kaip ir visa humanitarinė veikla, yra ir darbas, ir
gyvenimo būdas, ir hobis.
1.
Tarkime,
kad literatūros kritiką rašo literatūros mokslininkas, dirbantis kurioje nors
institucijoje gaunantis atlyginimą, o jo interesų sritis yra ir šiuolaikinė
literatūra, taigi įdirbis yra. Pagal dabartinę situaciją, literatūros kritika
iš esmės nėra ta veikla, kurią jis gali įtraukti į savo metines ataskaitas, kuri
džiugintų instituciją ir galėtų leisti parodyti Lietuvos mokslų tarybai, kad
jos darbuotojai laiko veltui neleidžia. Literatūros kritikos rašymas yra
kiekvieno mokslininko asmeninis reikalas, kuriam jis turi skirti savo
laisvalaikį.
Mokslo darbuotojas (daktaro laipsnį turintis ir lektoriaus pareigas
einantis dėstytojas – taip pat) gauna apie 1 300 Lt į rankas. Jeigu jis neturi
paskolų, jeigu jis gyvena vienas, jeigu jis nepramogauja (nes neturi laiko),
jeigu jis nevalgo kavinėse (laiko sutaupytų, bet pinigų prarastų), jeigu jo
batai laiko („Poetai kaip ir kiti
žmonės perka batus“, –
tikina poetė Elena Karnauskaitė), kompiuteris patikimas, striukės nesuyra bent
po poros sezonų, jeigu jis atsparus ligoms. Gerai, jeigu jis gali išsiversti be
automobilio. Tuomet jis atlieka savo akademines pareigas ir jam dar lieka
laiko, kurį nori skirti ne šeimai (nes jos neturi, jeigu turėtų, jam reikėtų
daugiau uždirbti), ne draugams (nes jie seniai jį užmiršo, nes niekada neturi
laiko su jais susitikti), o kritikos rašymui (nes jis jaučia ir pareigą, ir
aistrą, ir negali tylėti, o susipykti su rašytojais nebijo). Kiek dienų nuo
savo darbo jis galėtų nugvelbti? Iš penkių dvi? Jeigu aukoja savaitgalius, tai
iš septynių tris? Kiek dienų reikia perskaityti recenzuojamai knygai?
Išdėstysime prie kitos situacijos modeliavimo, dabar tarkime, kad per mėnesį jis
turėtų šešias laisvas dienas, per kurias
parašytų vieną, geriausiu atveju du tekstus. Visus metus tokio tempo
neišlaikytų, bet gal 15 tekstų susirinktų. Šioks toks indėlis į literatūros
kritikos procesą. Priminsiu, čia jeigu jam užtenka 1 300 Lt per mėnesį, nes už
tas 15 recenzijų jis gautų 1 500 Lt geriausiu atveju. Jeigu jam per mėnesį
reikia dar uždirbti 300, 500, 700 Lt, atitinkamai jo laisvų dienų ir galimas
indėlis į kritikos procesą mažėja. Be to, dirbantis kelis darbus (o šiandien
joks mokslininkas nesėdi prie vienos knygos bent jau porą metų, jis visuomet
dalyvauja ne viename projekte), šokinėjantis nuo vieno prie antro, nuo antro
prie trečio, vargu ar norės šokti ir ant ketvirto. Vėl mažėja solidesnio
kritikos derliaus galimybė. Jeigu mokslininkui striuka su laiku, pamodeliuokime
situaciją, kad literatūros kritiko pragyvenimo šaltinis yra jo tekstai ir visą
savo laiką jis gali skirti recenzijoms ir straipsniams rašyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą